Histologiniuose pjūviuose gerai matomų struktūrų (hepatocitų lapelių, triadų, sinusinių kapiliarų ir centrinės venos) tarpusavio santykiams bei jų erdviniam išsidėstymui nustatyti šiuo metu yra kelios konsepcijos:

1. Klasikinė kepenų skiltelė – Tai daugiakampė prizmė (1x2mm dydžio), kurios skersinis pjūvis yra šešiakampio formos. Jos centre guli centrinė vena, o kampuose išsidėsčiusios triados. Skiltelės ribos nustatomos tariamosiomis linijomis sujungiant aplink centrinę veną esančias triadas. Tokioje skiltelėje kraujas sinusiniais kapiliarais teka iš pakraščio į centrą, t.y. centrinės venos link. Tačiau tulžis kanalėliais teka priešinga kryptimi – iš centro skiltelės pakraščio link.

2. Vartų venos skiltelė atitinka kepenų parenchimos sritį, esančią aplink triadą. Atlikus histologinį pjūvį, šios skiltelės ribos atrodo kaip trikampis, kurį sudaro tariamosios linijos, jungiančios tris centrines venas, esančias aplink vieną triadą. Šioje skiltelėje kraujas teka iš centro į pakraštį, t.y. į tris centrines venas.

3. Kepenų kekė (acinusas). Yra skiriami paprastieji ir sudėtiniai kepenų acinusai. Paprastasis kepenų acinusas – tai maža kepenų parenchimos dalis, kuri yra išsidėsčiusi aplink tarpskiltelinės arterijos ir venos šakas, t.y. aplink maitinamąją ašį. Jo ribos panašios į rombą, kuris pjūvyje gaunamas tariamosiomis linijomis sujungus dvi centrines venas su dviem triadomis. Taigi kepenų acinusas, kuris laikomas pagrindiniu kepenų funkciniu vienetu, apima kepenų parenchimos dalį esančią tarp dviejų gretimų klasikinių skiltelių. Acinusas gali būti suskirstomas į tris koncentriškas sritis: pirmoji yra prie pat maitinamosios ašies, kur kepenų ląstelės geriausiai maitinamos, antroji – tarpinė, o trečioji yra acinuso krašte, kur ląstelės mažiausiai gauna deguonies bei maisto medžiagų ir greičiausiai pažeidžiamos. Paprastieji acinusai grupuojasi ir sudaro acinusų derinius.

Skiltelės kraujotaka. Tarpskiltelinės venos kepenų triadų srityje skyla į 12 – 15 šakelių, kurios eidamos klasikinės kepenų skiltelės šonais šakojasi beveik į statmenas šakeles – sinusinius kapiliarus, kurie tarp savęs jungiasi ir sudaro veninius tinklus. Skiltelės centre šie tinklai susijungia ir sudaro centrinę veną. Centrinės venos suteka i poskiltelines venas, kurios savo ruožtu susilieja 2 – 4 kepenų venas, atsiveriančias į apatinę tuščiąją veną. Arterinis kraujas į kepenų skilteles taipogi atiteka tarpskiltelinėmis arterijomis, kurios palaipsniui skildamos atsiveria sinusiniuose kapiliaruose. Sinusiniuose kapiliaruose susimaišo arterinis ir veninis kraujas..

Hepatocitų ultrastruktūra. Kepenų parenchimoje hepatocitai yra išsidėstę lapeliais, kuriuos sudaro viena ląstelių eilė. Šie lapeliai eina įvairiomis kryptimis ir tarp savęs jungiasi. Tarp jų yra išsidėstę sinusiniai kapiliarai. Taigi abi hepatocitų lapelio pusės per perisinusoidinius (Disjė) plyšius jungiasi su šiais kapiliarais, Lapelio viduje tarp glaudžiai išsidėsčiusių  hepatocitų susidaro tulžies kanalėliai, neturintys savo sienelės, jų sienelę sudaro įlinkusios dviejų greta esančių hepatocitų plazminės membranos. Pačios kepenų ląstelės turi 6 – 8 šonus. Hepatocitų lapelį sudaro viena ląstelių eilė, todėl mažiausiai du ląstelės šonai yra glaudžiai susiję su sinusiniais kapiliarais. Dėl to šie ląstelės šonai vadinami kraujagysliniais poliais. Tie ląstelės šonai, kurie susiję su gretimais hepatocitais (tarp kurių išsidėstę tulžies kanalėliai), vadinami tulžies poliai. Kraujagysliniame hepatocito poliuje yra ryškių mikrogaurelių, įeinančių į Disjė plyšius. Tulžies kanalėlio taip pat yra pavienių gaurelių. Aplink šiuos kanalėlius yra ryški tarpląstelinių jungčių sistema, jungianti gretimus hepatocitus.

Kepenų ląstelės yra gana didelės (15 – 22 mikronų pločio ir 30 mikronų ilgio), turi didelį apskritą branduolį, kuriame chromatinas pasiskirstęs difuziškai. Dažnai esti dvibranduolių ląstelių, taip pat hepatocitų, turinčių labai didelius poliploidinius branduolius. Ląstelių citoplazmoje yra įprastinių organelių ir gana daug intarpų, kurių kiekis ir pasiskirstymas priklauso nuo funkcinės hepatocito būklės. Ląstelėse labai daug mitochondrijų, turinčių ryškų Goldžio kompleksą ir endoplazminį tinklą (abiejų rūšių). Ribosomos išsidėsčiusios difuziškai ar grupėmis. Lizosomos dažniausiai grupuojasi apie tulžies kanalėlius. Ląstelėse daug glikogeno grūdelių, kurie išsidėstę prie negrūdėtojo ET vamzdelių. Hepatocituose taip pat daug riebalų ir pigmentų (lipofuscino) intarpų.

Tulžies išskyrimas. Tulžies sekrecija ir jos koncentracija tulžies pūslėje yra viena svarbiausių kepenų funkcijų. Tulžis susideda iš vandens, elektrolitų, tulžies rūgščių, druskų, cholesterolio, tulžies pigmentų ir lecitinų. Dalis ją sudarančių medžiagų yra tirpios vandenyje, kitos yra tirpios lipiduose ir tulžyje sudaro miceles. Dauguma šių medžiagų yra hepatocitų veiklos produktas. Jas kepenų ląstelės išskiria į tulžies kanalėlius. Dalis išskirtų medžiagų yra reutilizuojamos. Kepenys per parą išskiria apie 1l tulžies, kurios dalis patenka į tulžies pūslę, kita dalis išsiskiria tiesiai į dvylikapirštę žarną. Riebalinių medžiagų virškinimo ir rezorbcijos svarbiausias tulžies komponentas yra glikocholio ir taurocholinė tulžies rūgštys. Iš išskirtų per parą 10 – 20 rūgščių, tik 2 – 3 pasišalina su išmatomis, o kitos žarnyne rezorbuojasi į kraują, kur pro vartų veną patenka atgal į kepenis ir vėl naudojamos. Tulžies latakai susidaro susijungiant tulžies kanalėliams. Kepenų skiltelės pakraštyje hepatocitai, sudarantys šių kapiliarų sienelę, pamažu pakeičiami mažomis, silpnai nusidažančiomis ląstelėmis, turinčiomis tamsius branduolius ir šiek tiek organelių. Patys latakėliai kuriuos dengia šios ląstelės ir į kuriuos atsiveria tulžies kanalėliai, yra vadinami tulžies gyslomis, cholongiolae, arba Heringo kanalėliais. Tai trumpi ploni kanalėliai. Jie atsiveria į tulžies latakėlius, kuriuos dengia kubinis epitelis. Šie atsiveria į tarpskiltelinius tulžies latakėlius. Latakus dengia stulpinis epitelis, turintis mikrogaurelių, Epitelio ląstelės geba adsorbuoti tulžį ir ją koncentruoti. Stambesnių latakų sienelėje atsiranda neruožuotųjų raumenų skaidulų. Galiausiai šie intrahepatiniai latakėliai atsiveria į kepenų lataką.Kepenų latakui susijungus su tulžies pūslės lataku, susidaro bendrasis tulžies latakas, kuris atsiveria į dvylikapirštę žarną.