Yra nustatyta, kad fluoras didelėmis koncentracijomis neigiamai veikia organizmo fermentus (šarminę fosfatozę, lipozę, tirozinozę, cholįnestęrozę ir kt.), stabdo jų aktyvumą, veikia ląstelę, jos kvėpavimą, glikoiizę, augimą ir dauginimąsi, imuninę sistemą. Manoma, kad fluoras didina ląstelinių membranų laidumą. Kai F koncentracija vandenyje 10 mg/l, ilgą laiką geriant tokį vandenį (10-15 metų), vystosi skeleto fluorozė, dėl to galimi reumatiniai skausmai, nejudrumas stubure, padidėja kaulų trapumas.

Esant 2 mg/l F koncentracijai vandenyje, gali per 15-20 metų išsivystyti osteoporozė ar osteosklerozė. Fluoras gali pažeisti ir kitus organus – inkstų, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemas. Tačiau reikia atsiminti, kad tokie pažeidimai išsivysto tik ilgą laiką geriant vandenį su padidintu fluoro kiekiu (5-10 mg/l). Todėl tose vietovėse, kur žmonės ilgai vartoja didesnį nei normą F turintį vandenį, medikams reikėtų atkreipti dėmesį į žmonių bendrą sveikatos būklę.

Netikėtas fluoro toksiškumas atsiranda, prarijus didelį kiekį fluoro vienu metu. Pažeidimo požymiai ir sunkumas priklauso nuo žmogaus amžiaus, svorio ir išgerto fluoro kiekio. Mirtina fluoro dozė -2,5-3 g vaikams ir 5-10 g suaugusiesiems. Mažesnis kiekis sukelia pykinimą ir vėmimą. Tai atsiranda dėl fluoro jungimosi su skrandžio sulčių vandeniliu, dėl ko susidaro fluoro vandenilio rūgštis, labai dirginanti skrandį.

Fluoro toksiškumas pasireiškia ne tik pykinimu, bet ir žarnyno spazmą, vėmimu, viduriavimu, padidėjusiu seilėtekiu, dehidratacija. Po 2-4 vai., jei nesuteikiama reikiama pagalba, ligonis gali mirti.

Kokia pirmoji pagalba, apsinuodijus fluoru? Pirmiausia – sukelti vėmimą ir duoti fluorą jungiančių skysčių: kalkinio vandens, pieno, antacidinių skysčių arba gelių, kurie savo sudėtyje turi aliuminio arba magnio hidroksido.