Gydytojai stomatologai atspaudų ėmimui naudojo įvairias mases. XVIII a. – vašką, XIX a. – gutaperčką bei gipsą, kurį mes dar neperseniausiai taip pat naudojome savo praktikoje. XX a. buvo pasiūlyta nemažai naujų medžiagų:

• Hidrokoloidinės masės (1925 m.)
• Cinko oksido eugenolo pastos (1935 m.)
• Alginatinės masės (1940 m.)
• Polisulfidinės, C silikoninės masės (1955 m.)
• Polieterinės masės (1965 m.)
• A silikoninės masės (1975 m.)

Rinkdamasis atspaudines medžiagas, gydytojas stomatologas privalo susipažinti su medžiagų savybėmis ir reikalavimais.

• Lengvas panaudojimas – atsistatymas po laikinos deformacijos arba elastiškumas. Atspaudą išiminėjant iš burnos, jis deformuojasi, tačiau privalo grįžti į pradinę originalią padėtį be iškraipymų, t.y. neturi likti liekamosios deformacijos.
• Medžiagoms svarbus takumas -  turi būti pakankamai skystos įdedant į burną.
• Atspaudinių medžiagų masė turi būti suderinta su drėgme. Šia savybe pasižymi hidrofilinės medžiagos. Kontaktuojant su drėgme, jose susidaro burbuliukai ir ertmės.
• Privalo būti atsparios mechaniniam poveikiui. Tam tikrose vietose, ypač plyšyje tarp gleivinės ir danties, atspaudas būna labai plonas, todėl nuiminėjant privalo neplyšti (mažas plyšimo koficiantas).
• Svarbus dimensinis stabilumas. Medžiaga negali keisti savo matmenų polimerizacijos ir laikymo metu.
• Plastiškumas – sugebėjimas užpildyti visus liečiamo paviršiaus reljefo elementus. Atspaudinės masės privalo idealiai atspindėti burnos ertmės paviršių ir jį tiksliai atkartoti pagamintuose modeliuose.
• Galimybė dezinfekuoti. Dezinfekavimo metu neturi keisti visų išvardintų savybių.
• Renkantis medžiagas, svarbu atkreipti dėmesį į biologinį suderinamumą. Medžiagos negali būti toksiškos ir sukelti alerginės reakcijos.
• Lengvas panaudojimas ir prieinama kaina.

• Geras klampumas.
• Lengva naudoti (gerai limpa prie atspaudinio šaukšto, patogus įpakavimas, sumaišymas).
• Suderinamumas su modelių gamybai naudojamomis medžiagomis.
• Nebrangios.