Mūsų organizmas randa būdų, kaip atremti laisvųjų radikalų antpuolius. Jis turi visą arsenalą gynybinių priemonių – fermentų ir kitų cheminių medžiagų, vadinamų antioksidantais. Laisvieji radikalai organizmo tvarką ardo, o antioksidantai stengiasi ją atkurti. Jų cheminė sandara leidžia apsaugoti organizmą nuo žalojančio laisvųjų radikalų poveikio. Antioksidantai gali neleisti susidaryti laisviesiems radikalams, neutralizuoti jau susidariusius ir atitaisyti jų sukeltus pažeidimus. Kalifornijos universiteto (Berklyje) genetiko Bruso Eimso nuomone, kiekvieną parą per kiekvieną mūsų organizmo ląstelę pereina milijonai deguonies molekulių, ir laisvieji radikalai turi galimybę apie 100 000 kartų pažeisti genetinę ląstelių medžiagą, arba DNR. Laimei, patrulių vaidmenį atliekantys antioksidaciniai fermentai nedelsdami puola į pagalbą ir pataiso pažeistuosius genus (99-99,9% padarytos žalos). Tačiau bėda ta, kad apie 1000 kasdien padaromų naujų pažeidimų išlieka neatitaisyti ir nuolatos kaupiasi. „Kol pasenstame, kiekvienoje ląstelėje atsiranda begalės pažeidimų”, – sako B. Eimsas. Kuo labiau pažeidžiamos ląstelės, tuo spartesnė senatvė ir didesnė tikimybė susirgti.
Buvo apskaičiuota, kad, sulaukus 50-ies metų, apie 30% ląstelėse esančių baltymų dėl žalojančio laisvųjų radikalų poveikio jau būna pažeisti. Ypač pažeidžiamos riebalų molekulės, esančios gležnose ląstelių membranose ir kraujyje. Veikiami laisvųjų radikalų, šie riebalai oksiduojasi ir pasidaro netinkami, panašiai kaip sugenda šiltai laikomas sviestas.
Laisvųjų radikalų poveikį organizmui galime palyginti su nelabai stipriu, bet ilgai trunkančiu radioaktyviuoju spinduliavimu, kuris pamažu mus sunaikina. – Kalifornijos universiteto (Berklyje) biochemikas Lesteris Pakeris (Lester Packer), nuo 8-ojo dešimtmečio tyręs laisvuosius radikalus.