Besimaudančio pirtyje žmogaus organizmą veikia daugybė veiksnių. Pirmiausia – kontrastinga temperatūra. Pėrimosi patalpoje, garinėje ji būna aukšta, o maudantis baseine, po dušu ar apsipilant vandeniu – žemesnė, nekalbant apie sveikuolius, kurie išsikaitinę pirtyje žiemą šoka į eketę.

Svarbus veiksnys – oro drėgnumas. Priklausomai nuo pirties tipo, oras gali būti sausas (saunoje santykinis oro drėgnumas 5-15 proc.), vidutiniškai arba labai drėgnas (garinėje pirtyje 80-100 proc.). Nuo oro drėgnumo iš dalies priklauso deguonies kiekis jame. Kuo aukštesnė oro temperatūra ir didesnis santykinis drėgnumas, tuo didesnę jo dalį sudaro garai ir mažesnę – deguonis. Pėrimosi patalpoje, kuri nedaug vėdinama, deguonies dažnai trūksta ir ore padaugėja anglies dioksido.

Organizmą veikia ir vandens procedūros. Per trumpą laiką jis turi prisitaikyti prie naujų sąlygų, sureguliuoti įvairių organų bei sistemų veiklą. Labiausiai pakinta šilumos apykaita tarp organizmo ir aplinkos, širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų darbas, medžiagų apykaita.

Be to, pirtyje nuo odos, plaukų pašalinami susikaupę nešvarumai, prakaitas, odos riebalų perteklius. Čia žmogaus organizmas grūdinamas, stiprinamos įvairios jo funkcijos.

Pirtyse gali maudytis jauni ir vyresni, sveiki ir sergantys daugeliu ligų žmonės. Tačiau kartu reikia prisiminti ir nepageidaujamus padarinius. Jie gali atsirasti nesilaikant režimo, nesaikingai maudantis. Dėl neracionalaus režimo, per didelio temperatūros kontrasto pirtyje galima apalpti, gali ištikti stenokardijos priepuolis.

Taigi gydytojai pataria visuomet žinoti savo galimybes ir nepersikaitinti. Būtina tarp kaitinimųsi daryti 15-20 minučių pertraukas. Būdamas pirtyje žmogus netenka daug skysčių, todėl būtina atstatyti disbalansą – atsigerti ko nors gaivaus. Medicininėje literatūroje patariama net ir sveikiems žmonėms pirtimi naudotis ne dažniau kaip 1-2 kartus per savaitę.